Plovas ir jo atsiradimo istorija
Plovas ir jo atsiradimo istorija
Plovas turi labai seną istoriją. Mokslininkai mano, kad žmonės azijietiškus ryžius (oryza sativa) valgė dar prieš 12 000 m. pr. Kr. Tačiau faktiniai ryžių vartojimo įrodymai, rasti Jangdzės upės slėnyje (Kinija), mena 10 000 m. pr. Kr. – apytiksliai tą istorinį laikotarpį, kuomet centrinėje Kinijos dalyje buvo auginami indica ir japonica (sinica) ryžiai. Tuo tarpu iki pat 7000 m. pr. Kr. nėra rasta jokių įrašų apie tai, kad ryžių gaminimui buvo naudoti dubenys, puodai ir kt. Tai reiškia, kad plovas nebuvo gaminamas anksčiau nei prieš 7000 m. pr. Kr., kadangi jo gamybai būtų reikėję įvairių indų.
Apytiksliai prieš 3500 m. pr. Kr. ryžių auginimas išplito ir pietryčių Azijoje bei šiaurinėje Indijos ir Nepalo dalyje. Tarp 2000 m. pr. Kr. ir 1400 m. pr. Kr. ryžiai pradėti auginti ir pietinėje Indijos dalyje, o galiausiai išplito ir Viduriniųjų rytų regione. Taigi, manoma, kad plovas atsirado Indijoje, apytiksliai tuo metu, kai ryžiai buvo pradėti importuoti į Indo upės slėnį. Manoma, kad patys ankstyviausi mums žinomo modernaus plovo pavadinimai buvo „pula“ (indoarijų kalba reiškiančio ryžių ir mėsos patiekalas) ir „pulāka“ (sanskrito kalba reiškiančio daug virtų ryžių). Tuo tarpu žodis plovas („pilaf“) galėjo kilti iš senovės Persijos, kuomet joje ryžiai pradėti auginti 1000 m. pr. Kr. – 500 m. pr. Kr. laikotarpiu. Pirmasis išlikęs žodžio „pilaf“ atitikmuo senovės persų kalba yra „pilāv“.
Persų gydytojas ir filosofas Abu Ali Sina aprašė plovo patiekalą savo medicinos mokslo darbuose X a. Jis daugelio (ypač tadžikų) nuomone yra „plovo tėvas“, todėl Persija taip pat yra vadinama plovo gimtąja šalimi. Iki šiol plovas persų virtuvėje yra labai svarbus patiekalas. Senovės persų gamintas plovas buvo labai populiarus patiekalas, kurio gamybai buvo naudojama daugybė įvairių ingredientų, tarp kurių buvo ėriena arba elniena, pistacijos, žolelės, prieskoniai (pvz., šafranas) ir netgi džiovinti vaisiai, tokie kaip razinos, datulės ar figos. Plovas taip pat buvo labai dažnai naudojamas ir kaip įdaras. Iki šiol persai ruošia ėriuką arba baklažaną, įdarytą plovu.
Turkai taip pat turi žodį „pilav“, kuris apibūdina lygiai tokį patį patiekalą. Ir tai nėra stebėtina, kadangi turkai buvo užkariauti persų – Kiro Didžiojo apytiksliai 500 m. pr. Kr. Tuo tarpu egiptiečiai, kurie buvo užkariauti apytiksliai 300 m. pr. Kr., taip pat buvo viena iš pirmųjų tautų, kuri pradėjo naudoti persų ryžių plovo gaminimo techniką.
Graikai, kuriuos buvo užkariavę persai (nors galiausiai graikai laimėjo prieš persus ir užbaigė persų invaziją), taip pat perėmė plovo patiekalo gaminimo receptūras, šį patiekalą vadindami „pilafi“. Plovo receptas buvo patiektas ir pirmoje graikų kulinarijos receptų knygoje „Gastrologija“, kuri buvo parašyta graikų poeto Archestrato – 350 m. pr. Kr. Tiesą sakant, 329 m. pr. Kr. Aleksandrui Makedoniečiui buvo patiekta ryžių plovo tuomet, kai jis užgrobė Marakandos miestą (dabar tai Samarkando miestas Uzbekistane). Šiuolaikinėse graikų kulinarijos knygose taip pat yra plovo receptas (jis vadinamas „pilaffi“ – nėra tiksliai žinoma, kada buvo pridėta antroji „f“), kurį sudaro tiek midijos, tiek ir vištiena, aviena ar ožkų pieno jogurtas. Graikiška „dolma“ taipogi gali būti įdaryta plovu, kuris pagardinamas citrina, krapais ar mėta. Tuo tarpu nors Romos imperijai taip pat buvo žinomas plovas, jis buvo pasitelkiamas medicininiais tikslais – siekiant sumažinti pilvo skausmus, todėl Romos imperijoje jis netapo populiarus. Romiečiai pirmenybę skyrė savo duonai.
Bėgant šimtmečiams plovo patiekalo gaminimo receptai ir toliau sklido po pasaulį, todėl šiandien jis labai populiariu patiekalu yra tapęs daugelyje pasaulio šalių.
